Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų savijautai. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui, todėl ir mūsų įstaigos pedagogų kolektyvas ieško netradicinių būdų , kuria palankų įstaigos mikroklimatą, stengiasi praturtinti ugdymo procesą neįprastomis veiklomis. Norint pagerinti mūsų mažųjų ugdytinių savijautą bei suteikti jiems kuo daugiau teigiamų emocijų ir kilo idėja surengti nuotaikingą renginį ,,Kada saldainiais lyja“. Tyrimai rodo, kad juokdamiesi galime atitrūkti nuo mus slegiančių problemų, sustiprinti tarpusavio santykius, sukurti teigiamą emocinį klimatą ir netgi pagerinti sveikatą. Tuo pat metu juokas atpalaiduoja raumenis, stiprina imuninę sistemą, pagreitina širdies ritmą, skatina kraujo apytaką, prisotina jį deguonies, „masažuoja“ gyvybinius organus, padeda virškinti, stimuliuoja smegenų veiklą. Jis pagerina mūsų savijautą: sumažina depresijos požymius, stresą, skausmą, padidina savivertę, be to, juokiantis dirba maždaug 40 raumenų grupių. Manome, kad tikslą pasiekėme – mažieji buvo apdovanoti solidžia teigiamų emocijų doze, o jų širdelės apsalo nuo įvariausių skonių saldainiukų. Ir tai natūralu, nes visi drauge sulaukėme ,,SALDAINIŲ LIETAUS“!!!
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Vilma Pilkienė
Štai ir prabėgo mokslo metai ir ne taip lengva ištarti – „Sudie, darželi mielas“. Vaikai per metus subrendo, sustiprėjo, susidraugavo, turėjo galimybę išmėginti daugiau elgesio modelių, perprasti įvairias bendravimo situacijas, pritapti prie kitų, pelnyti pripažinimą, išgyventi įvairias emocijas, rodyti iniciatyvą ir pastangas, priimti sprendimus, kūrybiškai keisti aplinkybes. Augo vaikų susidomėjimas knygomis, raštu, noras išmokti perskaityti reikiamą informaciją, didėjo motyvacija mokytis.
Daug dėmesio skyrėme vaikų socialinių gebėjimų tobulinimui, socialinės emocinės elgsenos ugdymui. Tuo tikslu visus mokslo metus dalyvavome tarptautinėje programoje „Zipio draugai“. Vaikai tapo labiau savimi pasitikintys, išmoko valdyti savo emocijas, atsižvelgti į draugų poreikius bei interesus. Sudarėme sąlygas vaikams patiems spręsti iškilusias problemas bei konfliktines situacijas.
Ugdytiniai sustiprėjo fiziškai, patenkino judėjimo poreikį, išmoko saugiai judėti ir veikti, tapo savarankiški, atsakingi už saugų elgesį judant ir žaidžiant vaikų grupėje, lauke, kelyje. Išmoko jausti ir valdyti savo kūną, išlaikyti pusiausvyrą, savarankiškai laikytis asmens higienos, aktyvios veiklos, poilsio ir maitinimosi ritmo, pasakyti kitiems, kai pavargsta ar blogai jaučiasi.
Vaikai turėjo galimybę kurti – natūraliai, laisvai, drąsiai, savitai, išmoko spontaniškai reikšti savo nuotaikas, jausmus, mintis bei santykį su pasauliu, įvairiomis meninės raiškos priemonėmis.
Taigi, visi drauge džiaugiamės vaikučių pasiekimais, dėkojame tėveliams už bendravimą, bendradarbiavimą ir tariame SĖKMĖS!!!
Priešmokyklinio ugdymo pedagogės
Vilma Pilkienė ir Aldona Aponienė
Šiame technologinių ir urbanizacijos pasaulyje „yra gamtos deficito sutrikimas“, vaikai nuo per mažo kontakto su gamta kenčia tiek fiziškai, tiek psichiškai, todėl mums labai norisi juos priartinti bent dalele prie natūralios gamtos ir taip gimė idėja ant palangės įsirengti savo daržą. Pasitarę su tėveliais nusprendėme, kad nesirinksime konkrečios daržo tematikos, o sodinsime tai ką vaikai patys išsirinks nuėję į sėklų parduotuvę, nes ši veikla turi suteikti jiems džiaugsmo, noro įsitraukti į ją, o ne spausti save į kažkokius rėmus.
Visų pirma mūsų daržo atsiradimo procese buvo pažintis su sėklomis, kurias apžiūrinėjome per padidinimo stiklą, matavome, lyginome tarpusavyje pagal dydį, formą, spalvą. Tuomet aptarėme, ko reikia sodinimui ir kokių reikia sąlygų, kad sėkla išdyktų ir užaugtų augalas, ir tada prasidėjo mūsų sodinimo procesas, kuris buvo lydimas daugybę emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Dauguma vaikų su dideliu džiaugsmu, įkarščiu kapstėsi žemėje, ją uostė, apžiūrinėjo ir pasėjome savo sėklytes: ridikėlių, pipirinės, salotų, petražolių, baziliko, pasodinome svogūnus, pupas, žirnius, o kitiems tai buvo visiškai nauja patirtis, jie bijojo susimurzinti rankas, žemė jiems skleidė nemalonų kvapą, tačiau padrąsinti ir paskatinti grupės draugų jie taip pat pasinėrė į šį procesą. Pasodinus sėklytes vaikai nekantriai laukė kol pasirodys pirmieji daigeliai, jau tą pačią dieną atsikėlę po pietų miego bėgo žiūrėti indelių ant palangės ir su nusivylimu sakė „-Dar neišdygo“, „-Dar neužaugo“. Tuomet dar kartą aptarėme, kad reikia laiko ir tam tikrų sąlygų: drėgmės, šilumos, kad pasėtos sėklytės išdygtų. Pagaliau pasirodžius pirmiesiems daigeliams vaikų veiduose pasirodė šypsenos, jie su dideliu susidomėjimu kiekvieną dieną apžiūrinėjo juos per padidinimo stiklą, matavo, lygino, kas greičiausiai auga.
Dar labai svarbus mums iššūkis buvo, kaip užtikrinti pastovią daržo priežiūrą, kad jis žaliuotų, nes mūsų lange ištisą dieną švyti saulės spinduliai, kurie ne tik padeda augalams augti, bet ir nuo jų gausos kai kurie augalai pradėjo nykti, todėl sudarėme priežiūros grafiką.
Vaikai ne tik stebėjo ir viską fiksavo, bet ir uostė, lietė augaliukus bei skanavo jų, vaikai kiekvieną dieną praeidami savarankiškai nusiskindavo ir ragaudavo jų mėgstamų žalumynų. Taipogi, drauge su vaikais gaminome svogūnų laiškų ir pipirinės sumuštinukus: ant juodos duonos tepėm sviesto, ant viršaus dėjome svogūnų laiškų, pipirinės, pasidarėme užtepėlę su varške ir žalumynais, ir tepėmės ant duonos, taip pat darėme salotų ir svogūnų salotas.
Taigi, šis daržas leido vaikams nors truputį susipažinti su daržininkystę ir suvokti iš kur ant mūsų stalo atsiranda žaliosios gėrybės ir kiek reikia įdėti darbo, pastangų, kad visa tai turėti.
Ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Ingrida Kmieliūtė