Ar pastebėjote kokių nors permainų gamtoje, o gal kiekvieno mūsų mintyse? Juk nepaliaujamai skubant laikui, sulaukėme vasario 2 dienos – Perkūno dienos. Dienos, kurią žmonės nuo seno vadina Grabnyčiomis. Tai labai reikšminga diena, nes iš Grabnyčių dienos oro buvo spėjami pavasario bei visų metų orai, derlius. Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus dideli griausmai, o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys. Jei per Grabnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema. Jei atodrėkis, bus blogas derlius, jei saulėta, šąla, bus geras derlius.
Ar gali ši diena būti nors kiek svarbi mažiems miesto vaikams? Tikrai taip, jei tie vaikai ketina auginti linus arba nori vasarą apsaugoti save ir savo namus nuo perkūnijos. Juk nuo seno tikima, kad Perkūno griaunančių galių vasarą gali padėti išvengti pašventintos grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Būtent tokias žvakes Grabnyčių dieną gamino Alytaus lopšelį-darželį „Volungėlė“ lankantys vaikai. Visų nuo mažiausių iki didžiausių vaikų rankelės mėgavosi šilto vaško minkštumu, plastiškumu. Vyresnieji vaikai liejo žvakes senuoju būdu ,,su lanku”. Tai senas būdas, nuo XIV a. išlikęs dzūkų kaimuose. Dideliame dubenyje ištirpintą vašką nuolat šildėme, kad neužstengtų. Ant kiekvieno ,,kriukelio“ vaikai užkabino savo siūlelius ir ant jų pylė vašką. Sukant ratą po rato, siūlelis ėmė panašėti į žvakę. Mažyliams labai smalsu buvo matyti kaip po kiekvieno rato storėja žvakelė. Pasak Lazdijų krašto muziejininkų, pagelbėjusių mažiesiems mokytis šio amato, tai vienas seniausių verslų Dzūkijoje. Apžiūrinėjant išlikusius žvakių liejimo darbo įrankius ir stebint darbo procesą, nusprendėme, kad ir procesas, ir įrankiai labai mažai pakitę. Mažesnieji vaikai, kurie dar negali saugiai lieti žvakių, mokėsi jas sukti iš vaško lakštų. Kiekvienas pasigamino nors ir mažą, bet stebuklingai kvapnią žvakelę. Vasario 2 dieną kiekvieną svečią lopšelis-darželis pasitiko vaško kvapu ir susidomėjusiais vaikų žvilgsniais, kiekvieną vaiką išlydėjo su savo pagaminta žvakele rankose.
Ką gi veiksime su žvakėmis? Šią dieną gamintos, šventintos žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Tokią žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį tam, kad velniai spiečiaus neišvestų. O gudruoliai suvalkiečiai grauduline žvake net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Tikėta, kad aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė – belieka tik lininę skepetą užmesti. Žvakės mums tikrai pravers, juk vasario 3 d. – linų dieną, pasėjome linus. Sėjome į du indelius, vieną iki vidurdienio, kitą po vidurdienio. Stebėsime, kuriame indelyje linai anksčiau sudygs. Atėjus laikui lopšelio-darželio darže linus sėti, žinosime ryte juos sėti, ar po pietų. Tuomet ir grabnyčinės žvakės prireiks, nes saugosim savo linus nuo perkūnijos ir kitų negandų. Norėsim pažiūrėti kaip jie auga, kokie jų žiedai ir kaip tie maži rudi spurgeliai atsiranda. Pradėjome kelionę lino keliu.
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informacija
