Eksperimentai, tyrinėjimai ir atradimai visad traukia žmones, o ypač vaikus. Nuo pat pirmųjų dienų vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį. Jam tai nauja, dar nepažinta erdvė, kurioje viskas vilioja, domina. Ikimokykliniame amžiuje vaikai labai žingeidūs, jiems viskas įdomu, mažieji nori patys išbandyti, pajusti, pamatyti daugybę jiems dar nežinomų, nesuprantamų dalykų. Norėdami suvokti dalyko esmę, vaikai turi veikti patys – išsiaiškinti, atrasti, pažinti juos supantį pasaulį. Per įgautą patirtį mažieji patiria įvairių išgyvenimų. Ir niekas neabejoja, kad smagiausia mokytis yra patiems žaidžiant, bandant, veikiant.
Mūsų lopšelyje-darželyje jau tampa tradicija organizuoti “Mažųjų atradėjų savaitę”, kurios iniciatorė – ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Agnė Gudaitienė. Šiemet ji vyko trečią kartą. Visą savaitę vaikai grupėse su auklėtojomis atliko įvairius eksperimentus: maišė spalvas, klausė spalvotų indų skambesio, stebėjo, kaip pekino kopūsto lapai keičia spalvą, gamino cukraus bokštus ir stebėjo, per kiek laiko jie nuvirs, matė, kaip apversta stiklinė “pritraukia” lėkštelę su spalvotu vandeniu, kaip vieni balionai šildant liepsnelei sprogsta, o kiti ne. Vaikai gamino ekologišką plastiliną, pūtė muilo burbulus, eksperimentavo su plastikiniais šiaudeliais, atliko įvairius bandymus su soda, netgi patys sukūrė žaislą – “Bilbokę”, kurios pagalba lavino akies – rankos koordinaciją. Vaikai sužinojo, kaip padaryti, jog iš ant stalo pastatyto butelio per šiaudelį pats savaime išbėgtų visas vanduo. Grupėse buvo atliekami ir ilgalaikiai stebėjimai – vaikai augino kristalus, stebėjo, kaip sliekai sujaukia dirvožemį. Vaikai turėjo galimybę susipažinti ir su magišku augmenijos pasauliu, sužinojo, kaip pasigaminti natūralius dažus. .
“Mažųjų atradėjų savaitę” vainikavo įspūdingas renginys salėje, kur įsimintiną reginį kūrė trys pasakų herojai: Akė Akė, Pepė Ilgakojinė ir pelytė Mikė. Jie parodė, kaip sauso ledo bei įvairių medžiagų pagalba galima sukurti ir parodyti efektingų eksperimentų. Vaikai neteko žado pamatę ne tik šokinėjančius kamuoliukus, įspūdingo dydžio “dantų pastą”, didžiulį burbulą, bet, jie taip pat turėjo galimybę pasijusti esą minkštuose debesų “pataluose”.
Eksperimentuojant dar kartą įsitikinome, jog nebūtina visada sulaukti galutinio rezultato, kad pasitvirtintų kai kurie dalykai ir vaikas pasijustų laimingas. Kartais pakanka vien paties proceso, kad pasijustume tikrais atradėjais. Visos savaitės metu vaikai ne tik lavino savo pojūčius, jie taip pat ėmė geriau suvokti juos supantį pasaulį, suprasti jo reiškinius, įgavo patirties, patyrė naujų išgyvenimų. Atrodo, kiek nedaug kartais tereikia, kad sudomintum vaiką įdomia veikla, atitrauktum jį nuo šiais laikais taip įsigalinčių technologijų…
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Lina Tamošaitytė