Akivaizdu, kad esminis ir labiausiai įtraukiantis mokymosi per patirtį momentas yra atradimas. Atrasti reiškia įžvelgti ir patirti naujus dalykus, įgyti naujų patirčių, pažinti gyvenimą naujais aspektais. Dėl to kyla įvairių emocijų, naujų idėjų, minčių paaiškinančių įvairius reiškinius. Kas gali būti geriau už mokymąsi lauke? Tik mokymasis lauke! Mokymasis pačiam tyrinėjant gamtos objektus, mokymasis lydint mokytojos paaiškinimams, prieš akis skleidžiantis gamtos paslaptims. Šiandien mažoji mūsų bendruomenė minėjo Pasaulinę bičių dieną. O minėjimas ypatingas, svečiuose visa bitučių šeima. O kur dar mokytojos Editos paslaptys apie paslaptingą šių šventų padarėlių gyvenimą… Šie padarėliai niekada mūsų nenuvilia: būdamos labai organizuotos, nesavanaudės, altruistiškos ir darbščios, bitės vaidina svarbiausią vaidmenį apdulkinant pasaulio augalų žiedus, gaminant vašką, propolį ir medų. Jos puikiai tarpusavy bendrauja ir yra neįtikėtinai geri skrajūnai. Daugybę dalykų jos atlieka taip gerai, jog mes net nenutuokiam, kaip jos tai daro. Dėkojame mokytojai Editai ir dalinamės šiandienos patirtimis…
Skelbiame konkurso nuostatus:
Ar teko stebėti pievos gyvenimą? Tikriausiai ne, nes visi skubame nušienauti savo žaliąsias vejas. Na, o mes nusprendėme pabandyti sužinoti kas gi vyksta pievoje vasarą. Kaip sensta augalai? Kokie vabalėliai lanko pievos gėles? Kokio aukščio gali užaugti pieva?… Tai tik maža dalelė to ką ketiname sužinoti. Dalinamės pievos sėjos akimirkomis ir šiuo metu mūsų aplinką puošiančiais žiedais.
Nors šiandien avižos dažnam atrodo visai įprastas augalas, tik retas žino, kokią gilią žymę ši grūdinė kultūra įspaudė lietuvių kultūroje. Avižos yra viena pirmųjų į Lietuvą atkeliavusių javų rūšių. Skaičiuojama, kad tai galėję įvykti net prieš 4500–5000 metų, tada jos buvę trečiasis pagal svarbą javas, po kviečių ir miežių. Istoriniais laikais avižos užsitarnavo įvairialypę reputaciją: neturtingiesiems jos – svarbus maisto šaltinis, labiau pasiturintiems – pašaras arkliams. Tad ir augintos jos plačiai, tiek valstiečių ūkiuose, tiek dvaruose. Platų avižų naudojimą pirmiausia lėmė jų kaina – istoriniais laikais tai buvo vienas iš pigiausių javų. Dar vienas svarbus aspektas – avižų kaloringumas. Mokslininkai teigia, kad iš avižų iškepta duona – pastebimai sotesnė už kvietinę, miežinę ar ruginę. Nors ant bajorų stalų avižiniai patiekalai ir nenuguldavo, avižomis paremtu maistu dažnai būdavo maitinami dvaruose dirbę žmonės. Todėl ne vieno dvaro dokumentuose rasime nemažus kiekius maistui sunaudojamų avižų ir avižų kruopų. Vienas įdomiausių ir senoviškiausių Lietuvoje žinomų avižų patiekalų yra talakna. Kitas populiarus avižinis patiekalas – avižų kisielius. Būtent noras paragauti šių senokai užmirštų pasninko patiekalų paskatino mus užsiauginti savo avižų derlių. Dalinamės sėjos akimirkomis.