Pasak J. V. Gėtės, gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas. Lietuvoje nuo seno žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta – tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks… Gyvenant šiuolaikinių technologijų ir modernių mašinų pasaulyje, dažnai užmirštame gamtą ir jos svarbą žmogui. Žmonės nuolat bėga, skuba ir suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių, dirba kompiuteriu. Jie laisvą laiką praleidžia namuose, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. O juk seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų… Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele pagarba ja rūpintis ir ją tausoti. Laukiame gražių švenčių, kuriame šventinę aplinką namuose ir organizacijose, rūpinamės, kad mūsų šventinis stalas būtų turtingas. Ar galime savo aplinką papuošti ne tik gražiai, bet ir naudingai? Pasirodo, kad Kalėdos nėra tiktai šeimos šventė. Kalėdos gali tapti ir „žalia“ švente, jei galvosime apie mažųjų mūsų draugų poreikius. Į Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ kiemą kasdien užsuka dešimtys smalsių praeivių. Vieni iš jų tiesiog domisi kas gi slypi po užrašu „Paukščiukų Kalėdos“, kiti noriai fotografuojasi eglučių fone. Daugybė jaunų mamų atveda savo mažamečius vaikus ir stebi dešimtis mažų paukštelių, besigardžiuojančių vaikų, jų tėvelių ir pedagogų paruoštomis vaišėmis. O vaišės tikrai originalios. Ant eglučių šakų puikuojasi žaisliukai paukšteliams – lašinukų vėrinėliai, grūdeliais užpildytos graikiškų riešutų puselės, obuoliukai ir kiti vaikų darbeliai gausiai puošti įvairiomis sėklytėmis. Už globą paukšteliai atlygina su kaupu – leidžia artimiau su jais susipažinti. Vaikai nuolat gali stebėti mažųjų sparnuočių elgesį, kartu su pedagogais išsiaiškinti jų pavadinimus. Šiandien negalime grįžti prie savo šaknų į pirmykštę bendruomeninę santvarką, tačiau galime padaryti taip, kad natūrali gamta būtų neatskiriama visų mūsų miestietiško gyvenimo dalis.
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informacija
Kaip ir kitų susirgimų, plokščiapėdystės yra lengviau išvengti, nei ją išgydyti. Gruodžio 2 dieną Drugelių, Voriukų ir Ežiukų grupių vaikai į salę rinkosi nuotaikingai kojyčių mankštai. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rita Adamukaitienė kartu su vaikais atliko plokščiapėdystės profilaktikai skirtus pratimus. Vaikų plokščiapėdystės profilaktika mūsų įstaigoje atliekama žaismingai, kūrybiškai. Vaikams patinka siužetiniai užsiėmimai, nes patys juose ne tik atlieka pratimus, bet ir kuria scenarijų. Taip gimė mintis kojytes mankštinti krypuojant antytėmis, vaikščiojant tarsi gandrai, ridinėjant lazdas. Vaikams daug džiaugsmo suteikė šokavimas tarsi varlytės. Kūrybiškai atliekant kojyčių mankštas, ugdosi visos kompetencijos: vaikai bendrauja tarpusavyje, lavėja kalba, plečiasi pažinimas, ugdosi meniniai gebėjimai.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rita Adamukaitienė
Dažnai manoma, kad tapyba ant šilko – tai šiuolaikinis ir madingas užsiėmimas, kurį dengia paslaptingumo skraistė. Iš tiesų ant šilko tapoma jau šimtus metų. Tapyti ant natūralaus šilko žmonės pradėjo labai seniai vidurio Azijoje. Pirmiausia Kinijoje prieš daugiau nei penkis tūkstančius metų buvo atrastas natūralus šilkas. Tris tūkstančius metų šilko audinio gamyba Kinijoje buvo saugoma paslaptyje. Ant šilko buvo rašomi metraščiai, įamžinami šalies įvykiai, o vėliau pradėta siūti ir drabužius. Į Europą tapyba ant šilko atkeliavo XX a. trečiame dešimtmetyje. Šiandien šilko tapyba užsiima daugybė profesionalių menininkų ir rankdarbių mėgėjų visame pasaulyje. Yra išrasta daug įvairių šilko dažų ir priedų. Tik pagrindas vis tas pats – natūralus šilkas iš Kinijos. Tapyba ant šilko yra didžiulis malonumas, teigia meninio ugdymo pedagogė Virginija Žitkauskienė. Ir tikrai, tapant ant šilko, nė vienas vaikas neskuba, jam nepavyksta galvoti apie kažką kita. Tapybos ant šilko procesas įtraukia ir veikia tarsi meditacija, tuo pačiu leidžianti išreikšti kiekvieno jaunojo tapytojo kūrybinius sugebėjimus, nuotaiką ir emocijas. Užsukite į dailės studiją ir turėsite galimybę pajusti, kaip lengvai liejasi šilko dažai. Nors kartais jie būna nevaldomi, vaikai puikiai susidraugauja su šia technika ir jiems pavyksta sukurti ypatingai gražius darbus, kurie puošia lopšelio-darželio erdves. Na, o visus norinčius ne tik grožėtis kitų sukurtais darbais kviečiame užsukti į dailės studiją ….. ir pasinerti į kūrybą patiems.
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informacija
Į darželį vaikai ateina dar visai maži, nedrąsūs, sunkiai paleisdami tėvelių ranką. Tačiau greit susiranda draugų, o juos mylinčios auklėtojos būna visad šalia. Taip pamažu mūsų mažieji auga, tobulėja ir darželis tampa jiems labai artima vieta.
Dar rugsėjo mėnesį Informacinis švietimo projektas www.vaikodiena.lt, kartu su rėmėjais ir prizinio fondo steigėjais, pakvietė visas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kartu su savo auklėtiniais dalyvauti piešinių konkurse „Darželis – antrieji mano namai“.
Konkurso pavadinimas puikiai atspindi „Pelėdžiukų“ priešmokyklinio ugdymo grupės vaikų savijautą darželyje, todėl drauge su meninio ugdymo pedagoge Virginija Žitkauskiene suskubome jame dalyvauti. Kadangi minėto konkurso taisyklėse buvo nurodyta pateikti vieną bendrą grupės piešinį, o jo atlikimo technika ir formatas nebuvo ribojami, nutarėme sukurti ir „pastatyti“ mūsų visų svajonių darželį, kuriame kiekvienam gera gyventi, kur kiekvienas turi ne tik savo kampelį, bet ir savo langelį, pro kurį žvelgia į platųjį pasaulį.
Taigi, darbai prasidėjo… Pirmiausia, kiekvienas iš namų nešėmės įvairiausias – spalvingas, paprastas, kampuotas ir kitaip dekoruotas – dėžutes. Tėvelių pagalba čia taip pat buvo labai svarbi. Vėliau, pasitelkę fantaziją, kūrėme svajonių darželį: dekoravome pastato sieną, piešėme įsivaizduojamus langelius. Atsirado netgi gražiausi, pasakas primenantys, bokštai, kuriuose panoro būti ugdomi vaikai! Galiausiai viską sukomponavome į vieną bendrą pastatą, nepamiršome sukurti ir kasryt mus visus žadinančios besišypsančios saulytės bei aplink augančių gėlyčių, medelių. Tuomet į pagalbą pasikvietėme tėvelius, visi drauge nusifotografavome ir nuotrauką išsiuntėme konkurso organizatoriams, kurie ją patalpino jau minėtoje internetinėje svetainėje.
Iki lapkričio 6 dienos vyko geriausio piešinio rinkimai. Visi puslapio lankytojai galėjo balsuoti už jiems labiausiai patikusią nuotrauką. Esame labai dėkingi, kad į balsavimą įsitraukė visa įstaigos bendruomenė – balsavo ir tėveliai, ir kiti šeimų nariai. Lapkričio viduryje paaiškėjo, kad beveik iš pusantro šimto dalyvavusių piešinių, mūsų grupės darbas vertinimo komisijos buvo pripažintas geriausiu ir įvertintas aukščiausiais balais!
„Geras!“, „Kaip smagu, mes laimėjom!“, „Valio, gausim prizų!“ – tokiomis emocijomis ir gausiais plojimais bei besišypsančiais ir laimingais veidais, žinią priėmė mūsų „Pelėdžiukai“. Esame labai dėkingi visiems, prisidėjusiems prie šio mūsų laimėjimo. O dabar su nekantrumu laukiame mums priklausančių prizų – leidyklos „Vaiga“ vaikiškų knygučių kiekvienam dalyviui, „Kaipdviratukas.lt“ balansinio dviratuko, „Lipdukai.eu“ lipdukų komplekto kiekvienam konkurso dalyviui.
„Pelėdžiukų“ grupės priešmokyklinio ugdymo pedagogė Lina Tamošaitytė
Etnokultūrinis ugdymas veiksmingas jį grindžiant teigiamomis vaikų emocijomis, maloniais išgyvenimais ir žaismingumu. Tik per aktyvią vaiko veiklą – pajaučiant, paliečiant, stebint, įsižiūrint – patirti ritualai tampa neatskiriama mažo žmogaus gyvenimo dalimi. Siekiant vaikams kuo autentiškiau perteikti žmogaus veiksmus atliepiančius gamtos virsmus, lapkričio 12 d. Alytaus lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ vyko triukšmingos rudens palydos – Ožio diena. Tai paskutinė rudens šventė. Vaikai, tarsi anų laikų piemenėliai, laukia sniego – ir dėl džiuginančio baltumo, ir dėl to, kad galėtų kiek išmanydami važinėtis rogutėmis, pačiūžomis. Ką gi daryti, kad tik žiema greičiau ateitų? Galulaukėje išsirinkome patį drūčiausią ir balčiausią beržą. Netoli jo sukūrėme laužą. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą triskart saulės kryptimi apvedėme ožkytę. Į darželį pavyko pasikviesti tiktai rudą ožkytę, bet tikimės, kad sniego ši spalva negąsdina. Vedant ožkelę aplink beržą ir maži, ir dideli choru sakė oracijas, po to viešnią iš kaimo vaišino morkom, kopūstlapiais, papuošė karūna. Mat seniau buvo tikima, kad jeigu daug dėmesio tą dieną skirsi ožiui, gal jo užsispyrimas išgaruos ir žiema greičiau ateis, manydama, kad ir ją taip garbins, kaip ožį. Deja, ožkytė nesubliovė, todėl galime manyti, kad dar negreit pasnigs. Kol vaikai ožkele džiaugėsi, ant laužo suaugusieji kepė kiaušinienę – piemenėlių gardumyną. Juk ne paslaptis – lauke ant laužo keptas maistas – dvigubai skanesnis už gamintąjį namie. Tai ir valgė vaikai, šventės svečiai iki soties. O kur dar šeimininkės vaikams duotas sūris… Paragavom piemenukų maisto, patyrėm kaip malonu paglostyti išdykusią ožkytę, sužinojom, kad žemės nuo šiol iki pavasario nevalia judinti. Tik sužaliavusius rugelius lankyti leidžiama. Vaikai jau ėmė laukti žiemos, kurią pavasarį vėl teks išvaryti iš kiemo. Sakoma, kad žiema užsispyrusi kaip ožka – visada turi jos laukti ir prašyti, kad greičiau ateitų, o kai ateina, tai jau neišprašysi pavasariui vietą užleisti. Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, gal todėl ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių danguje vis dar nematyti…
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informacija
Lapkričio 5 d. pavakarę į J. Kunčino viešosios bibliotekos Vidzgirio filialą skubėjo „Saulės zuikučių“ grupės vaikai ir tėveliai. Ten vyko popietė „Rudens terapija“, kurią organizavo lopšelio-darželio auklėtoja Dalia Šiupienienė ir meninio ugdymo pedagogė Jolita Janulynienė. Vakaro pradžią skelbė Julijos tėvelio Roberto Šarknicko skaitomos eilės. Po darbo dienos visus tai nuteikė ramiai vakaro harmonijai, juk poezijos ateina paklausyti žmonės, kuriems nesvetima meilė gamtai, žmogui. Kadangi vaikai nuo pat ankstyvo pavasario lopšelio-darželio darže augino vaistinguosius augalus, apie tai kaip stiprinti imunitetą, kokiomis liaudiškomis priemonėmis gydytis susirgus, pasakojo Alytaus miesto visuomenės sveikatos biuro specialistė Rita Adamukaitienė. „Saulės zuikučių“ grupės vaikai taip pat paruošė nuotaikingą programėlę apie tai kaip jų užaugintomis žolelėmis daktaras vilkui anginą gydė. Nors už lango tvyrojo rudeniška tamsa, bibliotekoje jaukiai vakarojo suaugusieji ir maži. Kiekvienas rado sau mielą užsiėmimą – vieni tapė, kiti spalvino mandalas. Mažieji, sugulę ant kilimėlio, vartė knygeles, piešė, spalvino vaistažoles, klausydamiesi Jolitos Janulynienės skaitomos pasakos. Visus labai nudžiugino auklėtojos Mudytės Makaveckienės savos kūrybos eilės vaikams. Bibliotekoje dar ilgai sklandė vasarą surinktų žolelių kvapas, suartinęs visus čia susirinkusius.
Ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Dalia Šiupienienė
Ieškodami ypatingos aplinkos, kurioje vaikai galėtų realizuoti gamtos tyrimų poreikį, dažnai neįvertiname to, jog vienas turtingiausių šaltinių vaikų ugdymui yra arčiausiai mūsų. Tai gamta – natūrali aplinka, skatinanti vaiko smalsumą, čia galima kurti, fantazuoti bei atskleisti save. Gamtos aplinka itin svarbi vaikų ugdyme, lavinant jų pojūčius ir sudarant natūraliai raminančią aplinką. Aktyvus santykis su augalais leidžia žmogui pasijausti lygiaverčiu gamtoje. Žmogus ne vien naudoja, bet ir kuria: sodina, prižiūri, rūpinasi. Esame įsitikinę, kad kai vaikai auga kartu su augalais, ryšys su jais išlieka visą gyvenimą. Todėl jeigu norime, kad augtų sveika ir kūrybinga vaikų karta, reikia leisti jiems pažinti gamtą. 2015 metų pavasarį Alytaus lopšelis-darželis „Volungėlė“ pradėjo dalyvauti projekte „Žalia stotelė“. Į projekto veiklas įsitraukė dvi mažylių grupės ir ekologinio ugdymo šalininkės ikimokyklinio ugdymo auklėtojos Dalia Šiupienienė ir Gražina Sviderskienė. Šiemet iniciatyvos „Žalia stotelė" organizatoriai dalyvius paskatino įsijungti į vieno kvadratinio metro arba vienos kvadratinės pėdos sodininkavimo judėjimą. Šis sodininkavimo judėjimas itin tinka vaikams, nes nedideliame žemės plote galima kurti įvairiausių derinių sodelius, juos tarpusavyje jungti ar dėlioti, tarsi dėlionę. Į smagią veiklą įsijungusieji vaikai, anksti pavasarį ruošė lovelius, sėjo įvairių gėlių ir vaistažolių sėklytes. Vaikai džiaugėsi stebėdami kaip kalasi pirmieji daigeliai, juos puoselėjo, prižiūrėjo. Tuo metu lopšelio-darželio darbuotojai įrengė darželį, kur vaikai galėjo pasodinti savo užaugintus augalėlius. Rudenį nuėmėme vaistažolių derlių, o gėlytes perkėlėme į gėlyną. Pasirodo, leisdami vaikams auginti augalus, taip pat galime juos paskatinti kurti harmoningą aplinką. Kitąmet jų rankomis užaugintos gėlės savo žiedais papuoš mūsų erdves. Vaikų užaugintų vaistažolių arbatos buvo galima paragauti bendruomenės renginyje „Močiutės arbatėlė“.
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informac
Pristatome lopšelio – darželio ,,Volungėlė" bendruomenės sukurtą "Švarių rankų šokį". Dėkojame vaikučių tėveliams už bendradarbiavimą ir kviečiame aktyviai balsuoti.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) kartu su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) bei Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacija (SVSBA) šį rudenį, jau ketvirtus metus iš eilės, kviečia darželinukus, pradinių klasių moksleivius ir šeimas sukurti „Švarių rankų šokį 15“.
Užkrečiamųjų ligų prevencijai itin svarbi higiena. Per nešvarias rankas plinta įvairios virusinės ir bakterinės infekcijos, galinčios sukelti rimtų pavojų sveikatai. Higienos įpročiai formuojasi vaikystėje, todėl ULAC ragina ikimokyklinių įstaigų ir pradinių klasių ugdytinius bei šeimas lavinti asmens higienos įpročius ir kviečia kūrybiškai pažvelgti į švarių rankų svarbą – sukurti originalų šokį. Nuolat kartojami ir nuotaikingai atliekami judesiai didina tikimybę, jog vaikai greičiau įsisavins informaciją ir jos greitai neužmirš.
Iniciatyva „Švarių rankų šokis“ skirta ugdyti teisingus vaikų rankų higienos įpročius ir į rankų plovimo procesą pažvelgti linksmai.
Lopšelio – darželio "Volungėlė" informacija
Spalio 10 ir 14 dieną įvairiose grupėse („Saulės zuikučių“, „Pelėdžiukų“, „Naminukų“, „Voriukų“, „Kačiukų“) vaikus aplankė visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rita Adamukaitienė. Vaikai su specialiste kalbėjosi apie švarą. Visi suprato, kad nuo mažens reikia pratintis laikytis švaros ir tvarkos. Vaikai suprato, kad norint būti gražiam, pirmiausia reiškia būti švariam, tvarkingam, sveikam. Sužinojo ir prisiminė, kokios priemonės skirtos asmens higienai, mokėsi tinkamai jomis naudotis. Pažiūrėję animacinį filmuką ,,Baltprausys“, visi įsitraukė į meninę veiklą.
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Aldona Aponienė ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rita Adamukaitienė
Kad duona kepama iš ruginių miltų žino beveik kiekvienas mūsų miesto mažasis gyventojas. Tačiau kaip tie miltai atsiranda ne kiekvienam suaugusiam yra tekę patirti. Sakoma, kad pasitelkus etninės kultūros vertybes vaikai išsamiau suvokia ir įsisąmonina iš kartos į kartą perduodamą senolių išmintį. Galima teigti, kad visos švietimo organizacijos rengia „atradimų“ išvykas, kurių metu vaikai turi galimybę pamatyti etnografines sodybas, įvairias kitas kultūros paveldo vertybes. Dalyvaujant edukacinėse programose įvyksta pirmoji miesto vaiko pažintis su tradiciniais darbais, amatais. Tačiau jiems ypač retai tenka mokytis ne fragmentiškai, o patiriant visą daikto ar produkto atsiradimo, formavimosi istoriją. Vaikai tikrai yra matę rugio grūdus pedagogų rankose, akmenines girnas ir ližę muziejuje, laikę šiltos duonos kepalėlį savo rankose. Bet ar tai įgalina juos pajusti duonos atsiradimo visumą ir šventumą? Turbūt duona mums nėra tokia brangi ir sakrali kokia buvo mūsų senoliams. Kodėl taip atsitiko? Užmiršome patyriminio mokymosi svarbą, nors tai turbūt seniausia edukacijos forma. Mokymasis bedarant, suteikia galimybę vaikams patirti mokymosi turinį, skirtingai nuo demonstravimu pagrįsto mokymo. Ar galima tikėtis, kad vaikas, kuris savo rankomis pasėjo rugio grūdą, visą žiemą stebėjo kaip pro sniegą prasikalę daigeliai kantriai kenčia žiemos darganas, numes nebaigtą valgyti duonos riekelę? Tikėtina, kad ne. O jei dar kartu su suaugusiais pabandys nuimti derlių, sumalti grūdelius ir savo rankelėmis išglostys gražios formos duonelės kepalėlį… Tai mūsų mažos bendruomenės svajonė, kurią pradėjome įgyvendinti. Žengėme pirmą žingsnį – pasėjome rugelius. Žinome, kad laukia dar begalė kantrybės reikalaujančio darbo. Esame pasiryžę ne kalbėti apie duoną, ne inscenizuoti duonos kelią, bet eiti duonos keliu.
Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ informacija
