Nors šiandien avižos dažnam atrodo visai įprastas augalas, tik retas žino, kokią gilią žymę ši grūdinė kultūra įspaudė lietuvių kultūroje. Avižos yra viena pirmųjų į Lietuvą atkeliavusių javų rūšių. Skaičiuojama, kad tai galėję įvykti net prieš 4500–5000 metų, tada jos buvę trečiasis pagal svarbą javas, po kviečių ir miežių. Istoriniais laikais avižos užsitarnavo įvairialypę reputaciją: neturtingiesiems jos – svarbus maisto šaltinis, labiau pasiturintiems – pašaras arkliams. Tad ir augintos jos plačiai, tiek valstiečių ūkiuose, tiek dvaruose. Platų avižų naudojimą pirmiausia lėmė jų kaina – istoriniais laikais tai buvo vienas iš pigiausių javų. Dar vienas svarbus aspektas – avižų kaloringumas. Mokslininkai teigia, kad iš avižų iškepta duona – pastebimai sotesnė už kvietinę, miežinę ar ruginę. Nors ant bajorų stalų avižiniai patiekalai ir nenuguldavo, avižomis paremtu maistu dažnai būdavo maitinami dvaruose dirbę žmonės. Todėl ne vieno dvaro dokumentuose rasime nemažus kiekius maistui sunaudojamų avižų ir avižų kruopų. Vienas įdomiausių ir senoviškiausių Lietuvoje žinomų avižų patiekalų yra talakna. Kitas populiarus avižinis patiekalas – avižų kisielius. Būtent noras paragauti šių senokai užmirštų pasninko patiekalų paskatino mus užsiauginti savo avižų derlių. Dalinamės sėjos akimirkomis.
