Lietuvoje Užgavėnės – tarp didžiausių metų švenčių. Tai patvirtina senolių prisiminimai apie Užgavėnių papročius, jie nuolat pabrėžia, kad tai buvusi „šventė“, „visų laukiama“, kad „Užgavėnes labai švęsdavo“. Šios dienos šventiškumą patvirtina ir Užgavėnių tikėjimai bei papročiai. Kaip ir per kitas šventes, Užgavėnių dieną reikėjo laikytis tam tikrų draudimų. Visoje Lietuvoje buvo draudžiama verpti, sukti siūlus, vyti virves. Tą dieną grūdų negrūsdavo piestoje, nemaldavo girnomis. Merginoms buvo draudžiama net plaukus šukuoti. Nepaisantiems šių reikalavimų grėsė įvairios nelaimės. Tuose namuose supus linai, kirmėlės išvarpys lašinius, o vasarą jaučiai saulėsis. Jei išdrįsi grūdų pasimalti – tavo gyvuliai kvaituliu suksis arba vėjas stogą nuplėš. Jei šukuosies – vasarą vištos daržus iškapstys. Verpėjos skubėdavo viską suverpti iki Užgavėnių – tuomet kitais metais bus gražūs linai. Ir jau, neduo Dieve, palikti nebaigtą verpti kuodelį – ateis Užgavėnių senis, suterš, tuomet gerų linų nelauk. Vienus darbus draudžiant, kiti, atvirkščiai, buvo skatinami. Kai kuriose Dzūkijos vietose šeimininkės stengdavosi kuo anksčiau užkurti krosnį, tada tais metais anksčiausia nupjausią rugius. Keturios dešimtys dienų sauso pasninko – menkas džiaugsmas, todėl Užgavėnių dieną stengtasi prisivalgyti visam gavėnios metui. Valgydavo daug ir sočiai. Be to, būdavo sakoma: „Kas Užgavėnėse sotus, tas bus sotus ištisus metus“. Per dieną valgydavo 12 kartų, kad kiekvienas metų mėnuo būtų derlus, kad šeimyna nealktų ar nepristigtų mėsos. Nepratusiam tiek per dieną suvalgyti nėra lengva, todėl kai kuriose Lietuvos vietose pradėdavo „ruoštis“ jau prieš savaitę – ketvirtadienį valgydavo keturis kartus, penktadienį – penkis, šeštadienį – šešis ur taip vis daugiau ligi Užgavėnių. O ar daug valgė “Volungėlės” bendruomenė?
Alytaus lopšelio-darželio “Volungėlė” informacija
