Ir vėl vaikų klegesio kupini nuvilnijo dar vieneri mokslo metai. Siauru takeliu nubėgo jie žemyn auksine pienių pieva, peršoko sukrypusį lieptą per upę, siaura juostele nuvingiavo šiltu karvutės pienu, apynių spurgais ir ajerais kvepiančia ganykla, šoktelėjo kalnelin ir… dingo posūkio vingyje. Tarsi išdykę berniūkščiai, eidami slėpynių, pasislėpė baltakamienių beržų pavėsyje, lyg netyčia pametę raudonviršių šeimynėlę, iš juoko ar senatvės išvirtusį baravyką, pabarstę baltų kukurdvelkio akmenėlių… Vienus iš mūsų jau pakvietė margaspalvė vasara, kiti kasryt dar sutinkame vieni kitus šypsenomis. Gražios vasaros vieniems ir kitiems linkime prisimindami bendrystės akimirkas.
